Magistro studijų programoje yra numatyti trys tiriameji darbai, kurie yra baigiamojo darbo etapai. Antrojo etapo metu toliau ruošiamas baigiamasis darbas, konsultuojantis su magistro darbų vadovais individualiuose susitikimuose.
Pirmojo tiriamojo darbo metu, pavadinimas jau buvo suformuluotas. Tačiau nuoširdžiai ir prasmingai dirbant turėtų kristalizuotis pati tema. Ji paprastai susiaurėja ir išsitenka apibrėžtuose metodiniuose rėmuose. Vykęs pavadinimas yra sutelkęs visą savo prasminį turinį. Iš tiesų, yra svarbiau ne pats pavadinimas, kurį gražiai pateiksite savo Power Point skaidrėse, o pavadinimo „paantraštė“. Ji gali ir nefigūruoti formaliai, tačiau magistrantas turėtų sugebėti keliais sakiniais sau ir kitiems savo temą paaiškinti. Toliau turėtų būti dirbama ir ties probleminiu planu. Tam, kad sudarytumėte tokį planą, jums reikia peržiūrėti temai svarbiausią ir antrinę literatūrą. Susivokti kas šioje srityje jau atlikta kitų tyrintojų, tuos duomenis surinkti, apdoroti ir pan.
Nemažai laiko užims ne tik tiesioginis literatūros studijavimas, bet ir fizinis jos įsigijimas. Apskritai, šiame tiriamojo darbo rašymo etape studentas turėtų blaiviai įvertinti savo intelektualinį pajėgumą pasiekti užsibrėžtą tikslą. Turėtų būti konsultuojamais su darbo vadovu. Prieš kiekvieną konsultaciją geriausia kilusius klausimus suformuluoti raštu, parodyti kas jau nuveikta ir pan.
Probleminis planas gali sudaromas pagal tokį „receptą“:
Problemos formuluotė — tai:
Gera problemos formuluotė yra kiekvieno savarankiško darbo privalumas. Todėl jau pačioje pradžioje reikia ieškoti geros problemos formuluotės (nuolat reikia pasitikrinti ar nereikia jos keisti). Formuluotės gali būti keičiamos daugybę kartų. Geras rašto darbas paprastai daugiau priklauso nuo problemos formuluotės negu nuo literatūros. Problemos formuluotėje visada yra svarbiau klausimai kodėl ir kaip, o ne kas. Tiek baigiamajame darbe, tiek tiriamuosiuose darbuose reikėtų pažvelgti ir į atsakymus, kuriuos siūlo naudojama literatūra. Juos dera kritiškai aptarti, pakomentuoti. Visada yra geriau kelti atvirus klausimus, o ne arba/arba ar taip/ne klausimus. Paprastai manoma, kad lengviau prieiti prie išvados yra tuomet, kai problemos formuluotė yra klausimo formos.
Problema yra problemos formuluotės pagrindas, bet pati problemos formuluotė netapatintina su tema, problema ar problematika.
Tema — tai nuorodą į tam tikrą apibrėžtą sritį;
Problema — tai, kam pasirinktoje apibrėžtoje srityje trūksta atsakymo/sprendimo;
Problematika — problemų visuma, problemos konteksto aprašymas (problematika gali apimti daugelį problemų);
Problemos formuluotė — tai klausimas į kurį norite rasti atsakymą, o rašto darbo tikslas nusako, kodėl ieškomas atsakymas į iškeltą klausimą: kam tas atsakymas ir pats tekstas reikalingas.
Literatūros apžvalga. Studento pirminiai šaltiniai — literatūra nebūtinai atitinka akademinio teksto reikalavimus. Daugelis tezių gali būti pernelyg bendro pobūdžio ar nepakankamai pagrįstos. Tačiau studentai turėtų apžvelgti literatūrą, laikydamiesi akademiniams tekstams keliamų reikalavimų. Todėl patartina vengti metaforiškos kalbos ir stengtis rašyti kuo paprasčiau.
Rašto darbe turi aiškiai matytis pagrindinis klausimas. Žinoma, gali būti keletas šalutinių, bet jie turi būti glaudžiai susiję su pagrindiniu. Jei nebus aiškiai parodyta kas su kuo susiję, tuomet darbas gali atrodyti kaip paprastas žinių atpasakojimas, susidedantis iš daugybės dalių tik todėl, kad jos vienaip ar kitaip siejasi su tema, o ne todėl, kad darbe sprendžiama kokia nors konkreti problema. Tai galima pavadinti vidiniais teksto ryšiais. Rašydami visuomet darykite nuorodas į kitus darbo skyrius, dalis, paragrafus ir pan. Taip išvengsite bereikalingų pasikartojimų. Ypač tai svarbu rašant galutines išvadas, kuriose tie vidiniai ryšiai turėtų galutinai išryškėti.
(:todo-add-darbai1 above #:)